2014 m. birželio 16 d., pirmadienis

Prancūziškos dainelės

Jei sakyčiau, kad šis kartas buvo toks, kaip visada, meluočiau.
Viskas buvo kitaip nei visada, įdomi kompanija ir švelnūs bliuzo garsai bylojo, jog šį vakarą kažkas tai pasikeis, nė ne įtariant kas.
Tyrinėjau šalimais sėdinčio kaklaraištį, jis man pasirodė per daug mėlynas ir per daug taškuotas. Lagaminas hipsteriškas, kostiumas dydžiu didesnis, o žvilgsnis įtariai pasimetęs.
- Jaunas dar. Tariau tyliai panosin.
Akys užmatė prie kito staliuko sėdint itin vyriškai gražų vaikiną ir be paliovos besimaivančią jo draugę. Ši kiek įmanydama labiau sukiojo galvą, godžiai rijo vyną ir karts nuo karto nužvelgdavo padavėjo užpakalį, gražusis jos palydovas jau gerą pusvalandį buvo įsistebeilijąs į už tvoros augantį ir žaliai bujojantį medį.

Vieną taurę keitė kita, visada išgeriu daugiau, kai nerūkau. Taip bandau užpildyti tuštumą, kurią man sukuria kiti. Rūkymas - ritualas. Tai nėra trauk-pūsk, tai gardus apmąstymas viduje ir minties išleidimas erdvėn. Cigaretė man visada padėdavo galvoti, užpildyti tuštumą ar stumtėlėti laiką pirmyn.
Kuriu mintyse vaizdus, kurių niekas nėra matęs, o juolab išgyvenęs. Kartais nuo to pradedu šypsotis. Aplink sėdintys mano, kad tai jų šmaikštumo dėka.

Šį kartą ji susikūrė mane, kaip metafizinį vaizdinį, materialią savo troškimų lėlę.
Jaučiau jos žvilgsnį skrodžiantį mano veidą, keistai šiltą, bet nejaukų. Pakėliau akis. Jos dešinį skruostą dengė akinančiai šviesi plaukų sruoga. Tačiau žvairai žiūrint, galėjai paslapčiomis ištykoti plačios šypsenos. Tą kartą ji man atrodė vulgariai koketiška.
Ji norėjo dėmesio.
O gal ji buvo mano dėmesys?!

Kaipmat prabilau apie savo patirtį nieko doro šiam pasaulį neveikiant. Nesusilaukiau nei aplodismentų, nei šūksnių ar spalvotų fanfarų. Nieko. Visi patylėjom, kas išgėrė, kas užsirūkė. O aš vis laukiau komplimentų už tai, kad esu.

Jai patiko mano netašytas airiško pobūdžio sąmojis, vakaro eigoje, paaiškėjo, kad ne tik tai.
Kai pasinerių į filosofines gilumas, kur viskas prasmė, ir niekas tuo pač, užmirštu, kad būna, žmonės žiūri į mane. Taip buvo ir šį kartą. Žiūrėjau ne aš, žiūrėjo į mane.

Nors ir sėdėjome stogą turinčioje vietoje, panašioje į verandą, kapsintis lietus atnešė drėgną ir šaltį. Visi išsitraukė kas ką turėjo - megztinį, paltą, kožą, o aš patiesalą, tokį violetinį, lyg kedžio pasekėjų vėliavą.
Tuomet pamačiau, kad ji žiūri į mane, o akys klapsi- žinai, mielai pasišildyčiau.

- Aam, tau nešalta?
- Šiek tiek. Atsakydama ji paglostė sau ranką ir sužiuro į mane.

Jei ateisi, priimsiu po savo žolėm apkibusiu užtiesalu. Ji plačiai nusišypsojo, pasiėmė savo rankinę ir perlipusi per šalia sėdinti atėjo pas mane.
Niekas net nepastebėjo, jog dabar mes sėdim kartu, niekas. Tiek visiems rūpėjom.
Ji paprašė manęs žiebtuvėlio.
- Neturiu. Atsakiau tyliai ir švelniai.
- Nerūkai?
- Stengiuosi atsisakyti. Jau keletas mėnesių, kaip to nedarau.
Ji šyptelėjo ir pasakė, jog tokie valios žaidimai yra įdomūs.

Mintyse kontempliavau, kad banalesnio pokalbio, net Paul Kohl nesugalvotų.
Tačiau jai tai nerūpėjo, rodos ji tik ir laukė kol lietus praplius, kad galėtų patogiai įsirangyti mano glėbyje.
Ir aplankė tas momentas, kai žvilgnis sako daugiau, nei žodžiai.
Jau sekančią minutę jos ranka surado manąją, Palydėjo ją savo juosmeniu, ir užkabino mano ranką lug kokį kablį, kad laikytųsi.
- Taip šilčiau. Vėl sekė pagunda trykštanti šypsena.
Nesipriešinau, nes gi neturėjau labai dėl ko. Ilgėjausi artumo. O ji buvo čia, ir ji buvo tikra.

- Noriu šį vakarą su tavim nueiti kai kur.
- Kur? pasidomėjau, visiškai neutraliu tonu.
- Pamatysi.
Lėkštas banalumas, arba telemunda prezenta, bet šlykščiai malonu, kai esi atsakingas tik už tai, jog turi nueiti ten, kur tave veda.

Mes išėjom ir aš pamačiau beprotiškai didelį mėnulį, rodės lyg jis į mane žiūri savo tamsiomis akutėmis. Užverčiau galvą ir panirau į jį.
Staiga ji timptelėjo mane už rankos ir mes pasileidome bėgti. Kažkur į tamsą, o kad man nenusibostų tiek toli eiti, kartais ji man pracūziškai pakampėj sučiulbėdavo.
Mes lipom pre tvorą, ir aš iš širdies juokiausi, kai jos sijonas užkibo ant geležties , o ji šaukė juokdamasi, padėk gi.

Mes lipome mediniais gigždančiais laiptais, gal kokius tris aukštus. Kol ji pasakė
- Mes jau čia.
Išsitraukė iš savo varno juodumo tašės didelį raktą ir mes jau po akimirkos buvom viduje.
Elektros lemputę čia pakeitė pilnaties atspindžiai, mūsų lova - violetinis užtiesalas.
Ji iš kažkur ištraukė pagalvę, liepė man ją pasidėti ir atsigulti, tuo pat metu ji padėjo savo galvą man ant pilvo ir užsirūkė. Sunkiai suvokiau aplinką, tačiau nuostabą kėlė tai, jog mes rakinome duris, tačiau lubų čia nebuvo, ir lyg plačiaekraniame HD televizoriuje spoksojome į beribę erdvę.

Gaivus vasariškas lietus dar kartą sukrapnojo, lyg jaunas kunigas šventintų verbas.
Ji numetė nuorūką ir apžergusi mane nusimetė balzganus marškinėlius.
Tiesiau ranką, liemenėlės atsegimo link, bet ji mane sustabdė.
- Aš pati.
Sušnopiau. Ir ranka švelniai perbraukiau jai per liemenį.
Mėnulio šviesoje išvydau jos pūpsančias krūtis. Mėnesienoje viskas atrodė tik geriau.
Šventvagiškai užsigeižiau nuplėšti tą mėlyną sijoną, vis tiek gi jį tvorą sudrąskė.
- Ei, neskubėk.
Ji prigludo prie manęs ir ėmė dainuoti savo pracūziškas pakampių daineles.
Atsilyginau bliuzo garsais į ausį ir aplink. Greitai bliuzą pakeitė rokas, o paskui ir rokenrolas.

Pro besiplaikstančius plaukus kartkartėmis išvysdavau suvedžiotojos šypsnį.
Ji dar kartą aistringai ir kiek šiurkščiai mane pabučiavo.
- Iki, susitiksim sodyboje.

Susirinkau daiktus nuo, purvu ir žemėm aplipusio užtiesalo.
Ji paliko savo megztuką.
Tyčia - pamaniau.

Kojoms linkstant pamažu pajudėjau namų link.
Jaučiau jos kvapą.
TaNėra nei radimo, nei praradimo. Tik nevalinga šypsena aplankydavo kas kart pagalvojus apie ją.
Grįžau, kritau į šaltą, nepatogią lovą, o rankose vis dar laikiau drabužį permirkusį jos kvapu.
Nemėgau rytinės vienatvės.

Kaistant virduliui prisiminiau, jog neturiu jos numerio, feisbuko ar adreso. Bet žinau, kad ji turi mano. Kantriai laukiau žinutės.

Vakare pyptelėjus telefonui mano akys sutvieskė lyg žalias šviesoforo signalas.



PYPT - papildykite sąskaitą arba kalbėjimo planas jums bus išjungtas.